Dzogčenas

„Dzogčeno mokymai – tai ne filosofija, ne religinė doktrina ir ne kultūros tradicija. Suprasti juos reiškia atrasti savo tikrąją prigimtį, visiškai netemdomą proto kuriamų klastočių ir saviapgaulės. Pats tibetiečių terminas dzogčenas, arba „didysis tobulumas“, kalba apie kiekvienos būtybės tikrąją, pirmapradę būseną, o ne apie kokią nors transcendentinę realybę.

Dzogčenas – tai ne mokykla, ne sekta ir ne religija. Tai tiesiog žinojimo būsena, kurią perdavė mokytojai, neribojami jokių sektų ar vienuolynų tradicijų. Dzogčeno mokymų perdavimo linijoje būta mokytojų, priklausiusių įvairioms visuomenės klasėms, kaip antai valstiečių, piemenų klajoklių, didikų, vienuolių ir didžių religijos atstovų iš įvairių dvasinių tradicijų bei sektų.

Dzogčenas nepriklauso nuo išorės, tai mokymai apie žmogaus būties esmę. Jie nesusiję su tam tikra kultūra, todėl gali būti perduodami, suprantami ir praktikuojami bet kokioje kultūrinėje aplinkoje. Norint praktikuoti dzogčeną, nereikia keisti savo išorės – nei drabužių, nei darbo, nei gyvenimo būdo.

Mokant dzogčeno kalbama apie „sąmoningumą“. Tai reiškia, kad turime atsižvelgti į aplinkybes – suvokti jas ir padaryti visa, ką galime. Kartais esti nelengva įvertinti padėtį ir suprasti, kaip elgtis geriausia, tačiau visada privalome stengtis. Praktikuodami įgyjame daugiau aiškumo.

Pasak dzogčeno mokymų, svarbiausia atskleisti tikrąją savo proto prigimtį. Tačiau visų pirma turime perprasti kasdienį protą. Jei iš tiesų nesuvoksime savojo proto ir jo ribų, mūsų tikrosios proto prigimties atradimas bus pernelyg staigus. Taigi labai svarbu pirmiausia iš tiesų suprasti tikrąją savo būklę ir santykines aplinkybes, t. y. savo kūną, energiją, protą ir jų ryšį su gyvenimu bei visais jo sunkumais.“

Čiogjalas Namkhai Norbu
(Dzogchen: The Self Perfected State, Ithasa, NY: Snow Lion Publications, 1989)